 |
||||||||
|
• Petras KlebarisPetras Klebaris gimė 1925 metais lapkričio 17 dieną Pakruojo valsčiuje, Kalevų kaime, ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo gimtajame sodžiuje. Pradžios mokslus pradėjo Voronių pradinėje mokykloje. Atmintyje įstrigo pirmoji mokytoja Veronika Puodžiuvienė ir jos prasidedant Antrąjam pasauliniam karui pasakyti žodžiai mokiniams: "Brangūs mano mokiniai. Tokia maža mūsų tėvynė Lietuva. Trečdalį jos su sostine Vilniumi turi užgrobę lenkai. Radijas pranešė, kad vakar vokiečiai užėmė Klaipėdos kraštą ir pačią Klaipėdą. Kas beliko iš mūsų Lietuvos? Bet nežiūrint viso to, užaugę mylėkite savo Tėvynę Lietuvą, jos žmones. Dirbkite jos labui, jos žmonių gerovei". 1939-1940 metais pakruojyje baigė V-VI skyrius. Prasidėjus karui mokslai nutrūko. 1942 metais į kaimą atvežė rurų karo belaisvių, iš jų vienas merdintis buvo paliktas Klebarių namuose. Mama šukuodama jį užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir po savaitės mirė. Po pusantrų metų tėtis vedė antrą kartą. Pamotė buvo labai gera, rūpinosi Petru ir jo sese kaip savo vaikais. Ji Petrą nuvežė į Linkuvą ir pasamdė mokytoją. 1947 metais baigė Linkuvos gimnaziją. Teko apsispręsti - kuo būti toliau. 1947 metais įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą, 1949 metais jį baigė ir buvo paskirtas mokytojauti į Veisiejų vidurinę mokyklą, dėstyti lietuvių kalbos. 1950 metais pradėjo tarnybą kariuomenėje. Grižęs 1953 metų pabaigoje, Veisiejuose darbo negavo. Pradėjo dirbti (Kapsuko) Marijampolės rajone, Šunskų septynmetėje mokykloje. Čia susipažino su savo būsimąja žmona Birute, čia ir susituokė. 1954 metais persikėlė į Igliauką, pradėjo dirbti Igliaukos vidurinėje mokykloje - iki pat pensijos. Savo gyvenimą pašventė gamtosaugai, Igliaukos miestelio ir Iglės ežero paplūdimių tvarkimui. Kilęs iš Aukštaitijos, Petras Klebaris puikiai prigijo Sūduvos krašte, kuriam skyrė visą savo pedagoginį talentą ir švietėjo dosnumą.
|
|||||||
