į pradžią ‹ Žymūs žmonės ‹  

• Juozas Adomaitis, akmenorius

Juozas Adomaitis gimė 1905m. Igliškėlių kaime Domininko ir Onos Adomaičių šeimoje. Tai buvo darbšti valstiečių šeima, kurioje augo 11 vaikų - trys broliai ir aštuonios seserys. Šeima dirbo žemę, laikė nemažą karvių bandą... Vaikai nuo mažens buvo spaudžiami prie dabų, anksti pajuto duonos kainą.

1919-1920m. Juozas baigė Igliškėlių pradžios mokyklą, būdamas šešiolikos metų įstojo į pavasarininkų organizacijos Igliaukos kuopą, kiek vėliau į Igliaukos šaulių būrį. 1926m. buvo išrinktas jo pirmininku. Igliaukos šauliai buvo labai aktyvūs, už aukas Igliaukoje pastatė paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę.

1931m. J.Adomaitis vedė Elzbietą Vaičiūnaitę, jaunoji šeima nusprendė statytis sodybą tolėliau nuo plento Marijampolė-Prienai. Daugiausia prie statybų triūsė pats Juozas.

Meilė akmenims ir gimė juos renkant, skaldant, mūrijant pamatus. Tai buvo amžinumo, stiprumo, pastovumo simbolis, tai Juozui labai tiko ir krito jo širdin. Akmenys jį lydėjo visą gyvenimą. Prieš antrąjį pasaulinį karą per Pamargius vedę plentą darbininkai-akmenskaldžiai supažindino J.Adomaitį su akmenų ypatumais. 1959m. mirus sūnui iš didelio sielvarto Juozas pabandė kalti akmenį. Iki 1982m. kai jį aplankę skulptorius Julius Narušis, Adomaitis dirbo niekeno nepastebimas, tartum pats vienas kalbėdamasis su akmeniu. Jis išaugo ir formavosi veikiamas natūralios aplinkos, vedamas individualaus kūrybinio poreikio. Narušio padovanoti sklptoriaus kaltukai ir plaktukai akmenims apdoroti pasuko meistro darba nauja linkme - daugiau dėmesio ėmė skirti skulptūriniam akmens apdorojimui.

1983m. jo darbai pirmą kartą parodyti platesniam visuomenės ratui - eksponuoti Marijampolės "pergalės" kino teatro foje. 1985m jo darbai pristatyti respublikinėje parodoje ir įvertinti Kultūros ministerijos pirmojo laipsnio premija.

Su džiaugsmu sutiko Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Atstatant Igliaukoje šaulių statytą, 1963m. sovietų nugriautą paminklą vėl prisidėjo buvęs šaulys Juozas Adomaitis...

Norų, planų buvo daug, tačiau jėgos seko. Vis sunkiau buvo laikyti kaltą, kilnoti akmenis. Šio gražaus ir prasmingo gyvenimo styga nutrūko 1990m.

J.Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izuoliuotas nuo meninės aplinkos, tuo labiau nematydamas darbų iš akmens, savo sumanymus išreiškė savitai, primityviomis priemonėmis. Savo darbams neteikė pritaikomosios paskirties, neskyrė jų parodoms, o jais stichiškai išsakė savo dvasinį gyvenimą, pasaulėvaizdį.