į pradžią ‹ Žymūs žmonės ‹  

• Antanas Samsanavičius

- Kryžius dirbu nuo to laiko, kai išėjau į pensiją. Bet taip prie medžio pripratęs nuo mažiuko. Medį dirbt nesunku, tik reikia jį suprasti. Bet ne visi jį supranta. Nesvarbu, kad dirbi, svarbu, kad fasonas būtų, kad išvaizda būtų graži.
...
- Tai ne aš. Tai kaltas viską padarė, - teisinasi pagirtas, - Nebūsi papratęs prie kalto, kirvio, tai nepadarysi. O visokius margulius tai pats išsipaišai, pats išgalvoji. Reikia pačiam galvot ir išmargint. Kaip ateina į galvą taip ir paišau.
...
- Tik kalinėji, pjaustinėji. Kai dirbi, geriau, kad niekas nelistų į akis. Jei pakliudys, tai sugadinsi. Jei jus rašysit ir suklysit, tai ir čia... Kalinėjant, jei nemokėsi, viskas suskils. Reikia gražiai, palengva. O jei per stipriai paduosi su peiliu, įtruks.
...
- Prie kryžių kai dirbi, tai nė valgyti nesinori. Jei jau užsiemęs, tai turi užbaigt.
...
- Mokiausi mažas pas Banionį ratus dirbt. Kartu su Kazakevičium, tuo, kur dabar tėveliu vadina. Tas daryt nemoka, tai neša pas mane. Jis bemeistraudamas daktaraut ismoko. O ratus daryt liepė tevas. Sakė, kad ratai daug kainuoja, tai pasidaryk pats. Kiek ratų, kiek vežimų padaryta!.. Medis pats dirbasi, reik turėt tik įrankių.
...
- Kryžiui geriau, kad būtų ąžuolas, nes kas ten iš tų kitų. Jei darai, tai jau kaip reikiant. Ąžuolas turi buti sausas, tai netrūksta. Pirmiausia reikia paruošt medį. Nuobliuot, suvaržyt. Po to kryžium sujungt, nušveist. Kiekvieną, griovelį reikia iššveitinėti, išskutinėti visus gilius rėvus. Kad gražų kryžų padarytum, reikia menesį skaptuot. Mažiukas, tai kas ten. O kiek dar darbo, kol į žemę įstatai... Medžio nekasi, supus. Reikia geležis pritvirtint.
...
Tėvas turėjo septynis hektarus žemės. Brolis išvažiavo į Ameriką, sesuo į Argentiną. Tad ūkis ir žemė liko jam, šeimoje pačiam jauniausiam. Tik tuoj karas. Po karo tapo partizanų ryšininku. Paskui ištrėmė į Sibirą dvidešimt penkeriems metams.
- Argi jų protas. Tiek metų.! Bet visų metų nebuvau. Kai mirė Stalinas, sugrįžom. Sibire irgi teko meistraut. Langus, duris dariau... Sunkus buvo tada laikai... Kiek jėgų atimta. Kiek buvo prišaudyta zmonių. Kiek kaimynų, pažistamų. Igliškėliuose kryžių, jiems pastačiau. Va, ir šilely zuvęs leitenantas partizanas, girininkas. Jo duktė liko ketverių metių. Tai ką iš jos imsiu. As tik džiaugiuosi, kad ji tevą prisiminė. O jei imsiu, sakys, baisus niekšas, pinigų mėgėjas. Labai piktas, kad padariau stribui kryzių. Tai ir stovi tarp laukų. nešventintas. Dirbo prie to kryžiaus Lanausko vyrai, medelius sodino. Apylinkės pirmininkas atveža lentelę, sako, prikalkit. O aš tiems vyrams sakau, kad perskaitytų. Tie skaito: „Pielkavos tikinčiųjų, kryžius". Aš paklausiau, ar teisingai užrašyta šita lentele. Turėjo būti užrašyta „netikinčiųjų". Ten visa stribija buvo. Iš ten tie Samuoliai, kur zentą į šulinį įmetė. Tikinčiųjų!!!
...
Jau pragyventa aštuoniasdešimt metų, bet sveikata nelabai patižusi. Dar nežinia, kiek šis žmogus padarys kryzių, kryželių. Kiek dar jo stiprios rankos valdys kaltą. Kiek dar menesių jis stovės savo svirnuky, dirbtuvukėje, kur gimsta kryžiai. Jo kryžiais džiaugiasi ne viena sodyba, ne viena pakelė. Sveikata dabar nelabai leidžia dirbt, žiema, šalta.
- Pavasarį, jei geras žmogus prašys, tai dar kokį kryzių ir padarysiu.

iš Kristinos Dapkūnaitės "Kryžių meistras"